Komunizmo ideologija

Ekonominė sritis. Tokioje santvarkoje išnyksta dvi visuomenės grupės – ponai ir jų samdiniai, belieka tik laisvieji verslininkai ir valstybės samdomieji tarnautojai. Laisvieji verslininkai yra tokie verslo  atstovai, kurie nesamdo dirbančiųjų, o visus darbus atlieka arba patys, arba pirkdami paslaugas iš kitų laisvųjų verslininkų. Laisvieji verslininkai gali pavieniui dalyvauti visuomenės ekonominiame gyvenime arba kooperuodamiesi. Stambiosios kapitalizacijos objektai yra išdalinti dirbantiesiems, kurie save valdo daugumos būdu, rinkdami valdžios organus pagal gebėjimus, kuriuos parodo varžymasis. Taip dirbantieji tampa laisvaisiais verslininkais. Tokių įmonių didesnioji dalis yra valstybinė. Visų dirbančiųjų dalys yra lygios. Visi dirbantieji gali, ir netgi privalo, tobulėti ir mokytis. Valstybės tarnautojai turi teisę turėti savą verslą kooperacijos būdu arba kaip laisvieji verslininkai. Kiekvienas dirbantysis be atlyginimo, kuris nustatomas per koeficientus, dar gauna ir sutartinius nuošimčius nuo grynojo įmonės pelno (tai nustatoma pagal vidutines, šią visuomenę sudarančių žmonių, pajamas). Valstybė kiek galėdama remia visus be išimties ūkio sandus, o taip pat ieško ir naujų veiklos sričių, kurias ir pradeda (suburia specialistus ir atiduoda jiems mažesniąją dalį). Taip pat, remia visas pavienių žmonių verslo idėjas pinigais ir kitais būdais (darbuotojų subūrimu ir atranka, rinkų paieška ir reklama, kitomis žiniomis). Kiekvienas pasiūlęs savą idėją laisvasis verslininkas taip pat gali gauti tam tikrą įmonės dalį bei atlikti joje tam tikrą darbą (kurią dalį -  priklausys nuo jau esamos jo turtinės ir verslinės padėties bei kitų dirbančiųjų). Bendros su užsienio kapitalu įmonės yra padalintos į tris dalis: valstybinę (didžiausioji), dirbančiųjų ir užsienio kapitalo (abi lygios). Tos dalys gali kisti priklausomai nuo to, kaip keičiasi darbuotojų skaičius įmonėje - jei padidėja, tada visų dirbančiųjų dalys atitinkamai sumažėja ir atvirkščiai. Tokioje santvarkoje niekas negali turėti tokių įmonių ar tokio verslo, kuriame pats nedirbtų. Mokslas, švietimas ir gamyba yra neatskiriami, ir, kaip ir visas šalies ūkis, pastaroji turi būti paremta mokslu. O kad tolydus tobulėjimas nenutrūktų, būtina kad mokslas ir švietimas būtų greta. Tam, kad mokslinė veikla būtų tikslinga, būtina mokslą ir švietimą susieti su visomis ūkinės veiklos sritimis. Technologijų kūrimas ir tobulinimas turėtų tapti svarbiausiu visuomenės ūkio ir mokslo uždaviniu. Valdžia prižiūri, kad racionaliai vyktų gamyba, kad viena veikla kitos nedubliuotų, konkurencija išliktų tik ten kur ji būtina, kad žmogaus veikla be reikalo neeikvotų išteklių ir būtų atlikta kuo mažiau bereikalingo darbo.
Politinė sritis. Vyksta partijų kova dėl valdžios. Laimi ta kuri siūlo visuomenei priimtinesnę ekonominio ir visuomeninio gyvenimo eigą, kuri neprieštarauja pamatinėms vertybinėms nuostatoms. Kas pateikia tobulesnes ūkio vystymo gaires ir sugeba jas apginti arba padaryti patrauklias visuomenei, tas ir vykdo savo politiką laimėjus rinkimus. Valdžia įgaunama demokratiniu būdu visuotiniuose rinkimuose. Svarbiausi ūkinio ir teisinio gyvenimo klausimai sprendžiami visos visuomenės visuotinėse apklausose, kurių sprendimai yra privalomi vykdančiajai valdžiai.
Visuomeninė sritis. Tokioje visuomenėje savaime išnyksta bedarbystė, kadangi stengiamasi kuo daugiau žmonių pervesti į mokslinę sritį. Ir dėl to, patys gabiausieji kas kažkiek laiko iš darbininkų varžysenos būdu (pagal gabumus, gebėjimus ir žinias) pereina į mokslą, o visi kiti varžysenos būdu užima atsilaisvinusias vietas. Bet kuris visuomenės narys, bet kuriame savo gyvenimo tarpsnyje  turi galimybę pereiti į mokslininkų gretas. Aišku bedarbystė išliktų, bet ji būtų susijusi su geresnio darbo paieškomis, ar savanoriška. Tokioje visuomenėje žymiai sumažėtų nusikalstamumas, o kiekvienas žmogus turėtų tiek pat laisvės kiek ir kitas. Be abejo išliktų ir tokios sritys, kuriose bet kuris visuomenės atstovas galėtų pasisavinti viską sau varžysenos būdu (sportas, loterija ir pan.).